Kodėl žmonės taip ir lieka Druskininkuose?

Daugelis žmonių bent kartą gyvenime pasvajoja, jog jų gyvenime ateis toks laikas, kai jie galėsis sau leisti ilsėtis kurorte ne tik per atostogas. Susipažinkite su trijų žmonių istorijomis apie tai, kas nutinka apsisprendus į kurortą persikraustyti nelaukiant senatvės.

Apie atbulą gyvenimą

2012 m. Druskininkuose atidaręs kavos ir desertų kavinę „Velvetti“, vilnietis Remigijus Žižys net nesvajojo, kad po kelių metų ši vieta rikiuosis geriausių Lietuvos restoranų sąraše. Iš Vilniaus čia jis persikraustė su visa šeima, kaip pats pasakoja, visai netikėtai.

„Atvažiavom į Druskininkus be didelių ambicijų ir norų persikraustyti. Čia įsigijom patalpas kaip investicinį projektą, manėm suremontuosim, parduosim ir keliausim toliau. Tvarkom reikalus, važinėjam po miestą, žiūrim – čia pilna galimybių, yra nuostabi infrastruktūra, didelių objektų, tokių kaip vandens parkas ar „Snow Arena“, dėka, kurortas yra gyvas ir pilnas žmonių. Jei atvirai, mes nematėme už ką mokam mokesčius gyvendami Vilniaus priemiestyje, nematėm tos infrastruktūros, net asfalto gatvėse nepaklojo niekas per dešimt metų, nors žmonių ten daugėja masiškai“, – pasakoja Remigijus.

Jis pasakoja, kad viena iš priežasčių, kodėl jie kartu su žmona Snieguole nusprendė persikraustyti į Druskininkus, yra stiprios mokyklos, sporto, muzikos, dailės būreliai ir tai, jog viskas pasiekiama ranka.

„Vežam rugsėjį vaikus į mokyklą, pirmą kartą, stresas, be dešimt aštuonios, o sūnus prisimena, jog sporto  krepšį pamiršo namuose. Na ką, grįžtam to krepšio, spėjam laiku ir vos po 12 minučių jau geriu kavą savo namų terasoje. Vilniuje tai neįsivaizduojama, paskaičiavau, kad per dieną daugiau nei valanda išeina vien kelionei automobiliu iš namų į darbą ir atgal. Tai yra daugiau viena para per mėnesį! Kam tiek gyvenimo švaistyti?“ – klausia Remigijus.

Jis prisimena, kaip kartą, įsiskaudėjus galvai nuo per gryno oro, jis pakeliui į Vilnių prisivijo sunkvežimį ir pravėręs langą tyčia uodė išmetamąsias dujas, kad gautų “to Vilniaus oro” migrenai nuvyti.

Naujai iškeptas Druskininkietis prisipažįsta, kad įsilieti į bendruomenės gyvenimą, pavyko ne iš karto. „Atvažiuoji, žiūri čia vienas „Rotary“ būrelis kviečia pas juos, čia kitas – kitur. Dar tos kalbos apie vietinę politiką iš ankščiau prigąsdino. Sakiau, išsikelsiu šveicarišką vėliavą ir su niekuo neprasidėsiu, bet per kelis metus įsivažiavom ir tapom tokiais kaip ir normaliais, vietiniais“, – šypsosi jis.

Remigijus sako, kad su savo šveicariška vėliava širdyje nenori niekam pataikauti, tačiau išsijuosęs giria savivaldybės požiūrį į verslininkus. „Čia valdininkai lyg pripumpuoti, varo kaip sektantai, projektas po projekto, „Lietuva prasideda nuo Druskininkų“ ir panašiai. Galvojau, šeštadieniais šviesas palieka įjungtas, o paskui girdžiu pro atvirą langą – klaviatūros barška, dirba jie, pasirodo. Jūs matėte kur nors, kad savivaldybė šeštadienį vakarais dirbtų? Matėte, kad leidimus patys kviestų atsiimti tą pačią dieną?”, – stebisi Remigijus.

Vyras patyrė, kad „gyvenimas Druskininkuose vyksta atbulai“, nes darbai kaupiasi apie vasaras ir savaitgalius. „Dabar mes gyvenam tiesiog kitaip. Jei žinai, kad bus spektaklis ar koks kitas įdomus renginys, nusiimi ramiai pusę dienos, išsipuoši, nuvažiuoji papietauji, susitinki su draugais, pabūni ramiai, o ne tarp laiko girnų. Visai kita bendravimo kokybė, gyvenimo pojūtis atsirado. Tas gyvenimo atbulumas gali būti žavus!“ – džiaugiasi jis.

„Druskininkai – ideali vieta gyventi, – sako Remigijus. – Ne pasenti, kaip daugelis kartais pagalvoja, o būtent gyventi, čia ir dabar.“

Apie tai, ką moterys veikia Druskininkuose

Anykštietė Sigita Šlapienė, ilgą laiką su vyru gyvenusi Panevėžyje, dažnai keliaudavo į Druskininkus pailsėti, apsilankyti SPA ar pasivaikščioti pušynų takais. Galiausiai šis miestas jiems tapo itin artimas, todėl čia įsigiję būstą, Druskininkus šiandien šeima vadina savo antraisiais namais. Kol vyras didžiąją laiko dalį su darbais praleidžia Panevėžyje, Sigita tuo metu baigia užsitarnauti veikliausios Druskininkų moters titulą.

„Kiekvieną dieną Druskininkuose jaučiu, kad gyvenu, – šypsosi Sigita. – Nors atvažiuoju čia pailsėti, visą laiką kažką veikiu, juk mes, moterys, juk visada randame kuo užsiimti. Druskininkuose susipažįstu su begale žmonių, jau septintus metus praktikuoju šiaurietišką ėjimą, kiekvieną dieną nueinu bent 10 000 žingsnių – taip rekomenduoja gydytojai. Namuose darau jogą, Tibeto kvėpavimus, dažnai važinėju dviračiu, vasarą ir rudenį nukeliauju iki miško – uogauju, grybauju. Tik spėk suktis, čia niekada nebūna nuobodu.“

Sigita džiaugiasi, kad Druskininkuose gausu kultūrinių renginių – reikia tik turėti noro ir laiko, kad viską suspėtum aplankyti. Bibliotekoje dažnai vyksta susitikimai su žymiais rašytojais, šį miestą vis aplanko ir paskaitas rengia gamtininkas Salemonas Paltanavičius, vyksta renginiai, skirti M. K. Čiurlioniui. Bažnyčioje dažnai skamba muzika – čia koncertuoja pianistai, vargonininkai, dainininkai, jų paklausyti susirenka būriai žmonių.

Anot Sigitos, šis miestas yra vienas saugiausių ir tvarkingiausių mūsų šalyje. „Visos gatvės ir takeliai Druskininkuose yra apšviesti, o pats miestas sutvarkytas be priekaištų. Jei vienos gėlės nužydi, per kelias dienas būna pasodintos naujos. Jei kas sulūžta, viskas yra sutvarkoma vos per kelias valandas. Gėlynai, spalvos, ornamentai – jie nesikartoja nei vienais metais. Nuolat fotografuoju, negaliu praeiti, kiekvienas kampelis čia nuostabus.“

Viena mėgstamiausių moters vietų Druskininkuose yra K. Dineikos parkas. Vasarą čia vyksta mankštos, šokiai, gera krėsluose skaityti knygas ar tiesiog degintis. Sigitai be galo patinka parke esanti rožių kvapų terapija, ji džiaugiasi, kad veiklos čia netrūksta visiems – vaikams įkurtos aikštelės, suaugusiems – stalo teniso stalai.

„Šiuo gyvenimo laikotarpiu turiu galimybę keliauti – su grupe draugų apkeliavome Europą, Australiją, Tasmaniją, Vietnamą, tačiau Druskininkai man – atgaiva sielai, – pasakoja Sigita. – Čia visuomet pasikraunu energijos ir ramybės. Taip gera pasivaikščioti palei Nemuną, nepaprastai graži trasa. Miškas, grynas oras, tos baltos samanos… Tik išeinu į kiemą ir man jau kvepia! Netolimoje ateityje norėčiau čia persikraustyti visam laikui, kad nebereikėtų važinėti. Bandau įkalbinti vyrą, nujaučiu, kad tuoj pavyks – jis taip pat myli šį miestą.“

Apie 25-rius metus laukimo ir 1500 km kelionę į darbo pokalbį

„25-rius metus laukiau savo Druskininkų, – pasakojimą pradeda buvęs legendinės Vilniaus „Statybos“ krepšininkas Vilmantas Matkevičius. – Atradau šį miestą dar jaunystėje – pirmą kartą čia atvažiavau į krepšinio stovyklą. Mane užbūrė tos baltos samanos, miškai, ežerai ir upės miesto centre. Šis miestas turi nepaprastą aurą. Jau tada kilo mintis, kad jeigu kažką gyvenime keisiu – kraustysiuosi į šį miestą.“

Vilmanto žmona Rasa – taip pat druskininkietė, tačiau pirmą kartą pora susipažino Vilniuje, Saulėtekyje, studentų valgykloje. „Visai įdomus ir juokingas sutapimas, jog gražiausia pasaulio moteris yra kilusi iš mano mylimiausio miesto“, – šypsosi vyras.

„Po karjeros „Statyboje“ su 10-ties metų kontraktu išvažiavome gyventi į Vokietiją, – pasakoja buvęs krepšininkas. – Jau po 2-3 metų pradėjom svajoti, kad kai grįšim į Lietuvą – kraustysimės į Druskininkus. Nusipirkome ten seną namuką, kiekvienais metais, grįždami atostogų, jį pasiremontuodavom, pasitvarkydavom. Tačiau taip susiklostė, jog Vokietijoje užsibuvome net 25 metus. Tiek laiko laukiau savo Druskininkų!“

Vyras prisimena – dėl pirmojo darbo Druskininkuose, jam iš Vokietijos teko nuvažiuoti net 1500 km. „Labai norėjau sugrįžti dirbti į Lietuvą. Sužinojęs, jog paskelbtas konkursas dėl darbo Druskininkų turizmo centre, sėdau į mašiną, per naktį atvairavau ir gavau darbą“, – pasakoja Vilmantas, šiuo metu jau einantis Druskininkų sporto centro direktoriaus pareigas.

Vilmantą džiugina šiame Lietuvos kurorte palaikoma tvarka, prie kurios per 25-rius gyvenimo Vokietijoje metus jis jau buvo pripratęs. „Svečiuose apsilankantys mūsų vokiečiai draugai vis atkreipia dėmesį į nepriekaištingą tvarką ir stebisi infrastruktūra. Mes jau nebe taip matom, kaip čia viskas keičiasi“, – kalba vyras.

Kaip žmogui, kuris nuo pat jaunystės užsiima sportine veikla, Vilmantui svarbu, jog Druskininkuose platus įvairių sporto šakų spektras. O veiklos pasiūlymų šiame mieste tikrai netrūksta – jo vadovaujamame sporto centre galima žaisti krepšinį, rankinį, futbolą, tinklinį, praktikuoti imtynes, vandens parke – mokytis plaukti ar nardyti, slidinėti visus metus veikiančioje „Snow Arenoje“, ranką lavinti teniso aikštynuose, už miesto žaisti golfą nuostabiuose aikštynuose.

„Man, kaip gyvenusiam Vokietijoje, kur vandens parkai skaičiuojami dešimtimis, nuostabą kelia tai, jog Druskininkų vandens parkui nereikalingos savivaldybės subsidijos – jis dirba pelningai ir sąžiningai moka mokesčius. Tai tikrai yra sėkmingo verslo pavyzdys“, – kalba vyras.

Vilmantas prisipažįsta, jog vienu metu buvo suabejojęs galimybe kada nors gyventi Druskininkuose. „Po nepriklausomybės atgavimo kurortas po truputį tapo miestu-vaiduokliu, su ištuštėjusiomis gatvėmis, išjungtais gatvių žibintais ir griūnančiais sanatorijų pastatais. Visgi pasirinkome teisingai, išlaukėme, kol Druskininkai vėl pražydo, ir dabar mums labai gera čia gyventi.“